Raktuvės ir Žvelgaičio piliakalniai. Senoji Žagarės dalis – urbanistikos paminklas. Dalis gatvių nutiestos dar XVI a. viduryje. Iš XVII–XVIII a. yra išlikę molio bei dolomito statinių. Senoji bažnyčia (past. 1712 m.).
XVI a. raštuose Žagarė vadinama miestu. Dėl palankios geografinės padėties (per Žagarę ėjo kelias į Rygą) mieste klestėjo amatai, vyko prekyba su užsienio šalimis. 1600 m. čia įsteigta parapijos mokykla. XIX a. Žagarėje vyko didžiulės mugės, veikė sagų, kaspinų, plunksnų, drobės balinimo, vilnonių dirbinių ir žvakių fabrikėliai, vyno, alaus daryklos. Veikė keletas bažnyčių, maldos namų ir mokyklų, nes čia gyveno įvairių tautybių žmonės – lietuviai, latviai, vokiečiai, žydai, rusai.
Žagarė daugeliui girdėta kaip Žagarės vyšnių trauktinė. Iš tiesų vyšnios ir čia kilusios žagarvyšnės labai populiarios. Kai jos sunoksta, žagariečiai visus kviečia į žagarvyšnių šventę, vadinamą Žagarės vyšnių festivaliu. Šventė būna stipri kaip trauktinė, joje netrūksta nei dainų nei gero ūpo.